U. Livingston Larned "Tėvo atgaila"
Posted: Fri 10 11, 2002, 22:00
U. Livingston Larned
TĖVO ATGAILA
Paklausyk, sūnau. Aš tariu šiuos žodžius tuo metu, kai tu miegi; tavo maža rankutė padėta po žanduku, o garbiniuoti šviesūs plaukučiai sulipę ant drėgnos kaktytės. Aš vienas įsėlinau į tavo kambarį. Prieš keletą minučių, kai sėdėjau bibliotekoje ir skaičiau laikraštį, mane užplūdo sunki atgailos banga. Aš atėjau prie tavo lovelės, suvokdamas savo kaltę.
Štai apie ką aš galvojau, sūnau: būdamas blogos nuotaikos, aš išsiliejau ant tavęs. Aš išbariau tave, kai tu rengeisi eiti į mokyklą. Aš atskaičiau tau moralą už tai, kad neišsivalei batelių. Aš piktai aprėkiau tave, kai tau nukrito kažkoks drabužis ant grindų.
Pusryčiaudamas aš taip pat kibau prie tavęs. Tu išliejai arbatą. Tu skubėdamas godžiai rijai maistą. Tu padėjai alkūnes ant stalo. Tu pernelyg storai tepei sviestą ant duonos. O po to, kai tu susiruošei pažaisti, o aš skubėjau į traukinį, tu atsisukai, pamojai man rankute ir šūktelėjai: ,,Iki pasimatymo, tėveli!”, o aš tik suraukiau antakius ir atsakiau: ,,Ištiesink pečius ir nesikuprok!”
Po to, dienos pabaigoje, viskas prasidėjo iš naujo. Eidamas keliu namo, aš pastebėjau tave, kai tu klūpėdamas žaidei su kamuoliukais. Tavo kojinės buvo skylėtos. Aš pažeminau tave tavo draugų akyse, versdamas tave eiti namo priekyje manęs. Kojinės brangiai kainuoja - ir jei tu pirktum jas už savo pinigus, būtum apdairesnis. Tik įsivaizduok, sūnau, kad tai kalbėjo tavo tėvas!
Pameni, kaip po to tu įėjai į biblioteką, kur aš skaičiau, - nedrąsiai, su skausmu žvilgsnyje? Kai aš trumpam pro laikraščio viršų žvilgterėjau į tave, susierzinęs, kad man sutrukdė, tu neryžtingai sustojai prie durų. ,,Ko tau reikia?” - šiurkščiai paklausiau aš.
Tu nieko neatsakei, bet staigiai prišokai prie manęs, apsivijai kaklą ir pabučiavai. Tavo rankutės spaudė mane su meile, kurią Dievas įdėjo į tavo širdelę ir netgi mano niekinamas elgesys nesugebėjo jos sunaikinti. O po to tu išėjai, bidzendamas kojelėmis laiptais aukštyn.
Tai štai, sūnau, po kelių akimirkų laikraštis išslydo iš mano rankų ir mane apėmė siaubinga, šlykšti baimė. Ką su manimi padarė įprotis? Įprotis kibti, nurodinėti - tokia buvo mano padėka tau už tai, kad tu mažas berniukas. Juk negalima sakyti, kad aš nemyliu tavęs, visa bėda tame, kad aš per daug tikėjausi iš jaunystės ir lyginau tave su savo turimais metais.
Tu esi sveikas, nuostabus ir nuoširdus. Tavo maža širdelė tokia pat didelė, kaip saulės aušra virš tolimų kalvų. Tai pasireiškė tavo stichiškame jausmų prasiveržime, kai prišokai prie manęs, kad pabučiuoti mane prieš eidamas miegoti. Niekas daugiau šiandien neturi reikšmės, sūnau. Aš atėjau prie tavo lovelės tamsoje ir, susigėdęs, suklupau prieš tave ant kelių!
Tai menkas nuodėmių atpirkimas. Aš žinau, tu nesuprastum šių dalykų, jei pasakyčiau tau visa tai, kai tu prabusi. Bet rytoj aš būsiu tikras tėvas! Su tavimi aš draugausiu, kentėsiu, kai tu kenti, ir juoksiuosi, kai tu juoksies. Aš prikąsiu savo liežuvį, kai jis bus pasirengęs ištarti irzlų žodį. Aš kaip maldą kartosiu: ,,Jis tik berniukas, mažas berniukas!”
Bijau prisipažinti, bet mintyse tavyje mačiau suaugusį vyrą. Deja dabar, kai matau tave, sūnau, nuvargusį ir susirangiusį savo lovelėje, aš suprantu, kad tu dar kūdikis. Dar vakar tu buvai ant motinos rankų ir galvelė tavo rymojo ant jos peties. Aš reikalavau per nelyg daug, per nelyg daug.
TĖVO ATGAILA
Paklausyk, sūnau. Aš tariu šiuos žodžius tuo metu, kai tu miegi; tavo maža rankutė padėta po žanduku, o garbiniuoti šviesūs plaukučiai sulipę ant drėgnos kaktytės. Aš vienas įsėlinau į tavo kambarį. Prieš keletą minučių, kai sėdėjau bibliotekoje ir skaičiau laikraštį, mane užplūdo sunki atgailos banga. Aš atėjau prie tavo lovelės, suvokdamas savo kaltę.
Štai apie ką aš galvojau, sūnau: būdamas blogos nuotaikos, aš išsiliejau ant tavęs. Aš išbariau tave, kai tu rengeisi eiti į mokyklą. Aš atskaičiau tau moralą už tai, kad neišsivalei batelių. Aš piktai aprėkiau tave, kai tau nukrito kažkoks drabužis ant grindų.
Pusryčiaudamas aš taip pat kibau prie tavęs. Tu išliejai arbatą. Tu skubėdamas godžiai rijai maistą. Tu padėjai alkūnes ant stalo. Tu pernelyg storai tepei sviestą ant duonos. O po to, kai tu susiruošei pažaisti, o aš skubėjau į traukinį, tu atsisukai, pamojai man rankute ir šūktelėjai: ,,Iki pasimatymo, tėveli!”, o aš tik suraukiau antakius ir atsakiau: ,,Ištiesink pečius ir nesikuprok!”
Po to, dienos pabaigoje, viskas prasidėjo iš naujo. Eidamas keliu namo, aš pastebėjau tave, kai tu klūpėdamas žaidei su kamuoliukais. Tavo kojinės buvo skylėtos. Aš pažeminau tave tavo draugų akyse, versdamas tave eiti namo priekyje manęs. Kojinės brangiai kainuoja - ir jei tu pirktum jas už savo pinigus, būtum apdairesnis. Tik įsivaizduok, sūnau, kad tai kalbėjo tavo tėvas!
Pameni, kaip po to tu įėjai į biblioteką, kur aš skaičiau, - nedrąsiai, su skausmu žvilgsnyje? Kai aš trumpam pro laikraščio viršų žvilgterėjau į tave, susierzinęs, kad man sutrukdė, tu neryžtingai sustojai prie durų. ,,Ko tau reikia?” - šiurkščiai paklausiau aš.
Tu nieko neatsakei, bet staigiai prišokai prie manęs, apsivijai kaklą ir pabučiavai. Tavo rankutės spaudė mane su meile, kurią Dievas įdėjo į tavo širdelę ir netgi mano niekinamas elgesys nesugebėjo jos sunaikinti. O po to tu išėjai, bidzendamas kojelėmis laiptais aukštyn.
Tai štai, sūnau, po kelių akimirkų laikraštis išslydo iš mano rankų ir mane apėmė siaubinga, šlykšti baimė. Ką su manimi padarė įprotis? Įprotis kibti, nurodinėti - tokia buvo mano padėka tau už tai, kad tu mažas berniukas. Juk negalima sakyti, kad aš nemyliu tavęs, visa bėda tame, kad aš per daug tikėjausi iš jaunystės ir lyginau tave su savo turimais metais.
Tu esi sveikas, nuostabus ir nuoširdus. Tavo maža širdelė tokia pat didelė, kaip saulės aušra virš tolimų kalvų. Tai pasireiškė tavo stichiškame jausmų prasiveržime, kai prišokai prie manęs, kad pabučiuoti mane prieš eidamas miegoti. Niekas daugiau šiandien neturi reikšmės, sūnau. Aš atėjau prie tavo lovelės tamsoje ir, susigėdęs, suklupau prieš tave ant kelių!
Tai menkas nuodėmių atpirkimas. Aš žinau, tu nesuprastum šių dalykų, jei pasakyčiau tau visa tai, kai tu prabusi. Bet rytoj aš būsiu tikras tėvas! Su tavimi aš draugausiu, kentėsiu, kai tu kenti, ir juoksiuosi, kai tu juoksies. Aš prikąsiu savo liežuvį, kai jis bus pasirengęs ištarti irzlų žodį. Aš kaip maldą kartosiu: ,,Jis tik berniukas, mažas berniukas!”
Bijau prisipažinti, bet mintyse tavyje mačiau suaugusį vyrą. Deja dabar, kai matau tave, sūnau, nuvargusį ir susirangiusį savo lovelėje, aš suprantu, kad tu dar kūdikis. Dar vakar tu buvai ant motinos rankų ir galvelė tavo rymojo ant jos peties. Aš reikalavau per nelyg daug, per nelyg daug.
Juk ji, Anastasija, - tarsi svyturys, i kuri plaukia laivai... Kiekvienas - savo kursu, kitokius vandenis iveikes, pamates ivairiu krastu, susirunges su isbandymais visokiais, kiekvienas - su sava, vienintele, istorija...Visi mes juk - i svyturi, i ta pati uosta... 
