Durnelių kertelė

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderatorius: Visi tvarkytojai

Skelbti atsakymą
Agnė
Pranešimai: 402
Užsiregistravo: Tre 02 19, 2003, 13:17

Durnelių kertelė

Standartinė Agnė » Pir 03 08, 2004, 13:49

Pradėsiu nuo anekdoto.

Pas psichiatrą atėjo žmogelis ir sako:
-Mano gydytojas patarė man apsilankyti pas jus. Nesuprantu, kodėl. Esu sveikas, viskuo patenkintas, šeimoje viskas tvarkoje, turiu puikią žmoną, šaunius vaikus, esu patenkintas darbu, atlyginimu, ir šiaip džiaugiuosi gyvenimu.
Psichiatras:
-Ar seniai jums taip?

Taip “normalus” pasaulis žiūri besidžiaugiančius žmones. Kaip nebūtų keista, svetainėje, kuri buria suvokiančius Anastasijos idėjas, pasigendu to visuomeniškai kvailo džiaugsmingo požiūrio į gyvenimą. Mintis – tai realus žingsnis materializacijos link. Dar galingesnė mintis kūrybos procese įgavusi tam tikrą formą. Prisipažinsiu, kad nemėgstu poezijos ir kitų meno kūrinių, jei juose neskamba pozityvios spalvos. Na, nors truputėlį. Jūs - liūdintys, kenčiantys, vargstantys nesate man autoritetais, į kuriuos aš noriu lygiuotis ir būti panaši. Man užtenka būti liūdnai protinga, noriu būti džiaugsminga, tegu ir kvailai, nezgrabiai, nes to dar mokausi. Dėl ateities, dėl vaikų. Ir neklausau tų, kurie sako, kad reikia gyvenime visko. Jums reikia kančios – tai Jūsų pasirinkimas, kentėkite į sveikatą. O aš to nenoriu, man to nereikia!

Todėl bandau įrengti šią durnelių kertelę tiems, kurie džiaugiasi ne todėl, kad ..., o nežiūrint to, kad... pasaulis griūva, mylymasis palieka (o gal tai organizuoja būsimieji vaikai, nes jiems reikia kito tėvelio/mamytės), ar atsitinka kitos subjektyvios/objektyvios asmeninės/visuomeninės/pasaulinės/kosminės “nelaimės”. Vis tiek yra dėl ko džiaugtis – kad saulė šviečia/nešviečia, kad lietus lyja/nelyja, kad vėjas pučia/nepučia, kad aš esu!

Mielasis Virgi, nuoširdžiai kviečiu prisijungti prie šios kertelės, nes, kaip man pasirodė, tu, nekreipdamas dėmesio į nieką, vykdai džiaugsmingo gyvenimo misiją.

Mielieji, prašau ir Jūsų visų, pasiknisti savo viduje, ištraukti iš ten džiaugsmo pasaulį, nes, tikrai, jis ten yra. Lai pasireiškia jis čia eilėmis ir visais kitais įmanomais būdais.

Visiems daug ir dideliausio džiaugsmo!

Agnė
Pranešimai: 402
Užsiregistravo: Tre 02 19, 2003, 13:17

Standartinė Agnė » Pir 03 08, 2004, 13:55

Tikiuosi, kad Loreta nesupyks, kad jos eilėraštuką ir šioje kertelėje patalpinsiu. Jis taip čia tinka. Širdute, daugiau tokių!!!!!!!!!!!!!!

Moterys, mergaitės,
Mylimos princesės,
Būkim kiekviena
Stipri,
Laisva,
Graži!

Būkime,kas esam
Ir kas norim būti,
Nebijokime
Savęs
Ieškot
Savy!

Kiek mes turim
Meilės,
Gėrio
Ir švelnumo.
Net po atleidimą
Saugome
Širdy...

Moterys, mergaitės,
Deivės visos būkim –
Jei ir nenumanom,
Kiekviena kažkam
Be galo
Esame
Brangi...


Te šylant žemei, šyla ir mūsų širdys, te skleidžiasi svajonės, te puošia kiekvieną mūsų dieną meilė, šypsenos, supratimas... Dalinkimės su kiekvienu sutiktu žmogumi tuo,ką turime gražiausio savyje ir ... pavasaris nuo mūsų šilumos netruks ateiti.

Dina
Pranešimai: 311
Užsiregistravo: Sek 02 08, 2004, 21:30

Standartinė Dina » Pir 03 08, 2004, 18:58

Paskaiciau as Tavo, Agne, pasvarstymus ir mano viduje kazkas labai pasipriesino kai kurioms mintims. Sutinku, kad reikia labiau dziaugtis, ivertint, mylet, is visos sirdies sutinku, kad to vaikisko, spontanisko nuosirdumo mums dar labai truksta. Sutinku, kad daznai dejuojame dazniau nei reikia. Bet nemanau, kad galima ignoruoti kitus jausmus - liudesi, pykti, kalte, baime, skausma. Nebent esi pasiekus Budos busena ir sugebi i viska reaguot ramiai. Protu, aisku, suvokiama, kad isiskyrimai, artimuju mirtys ir visi kiti ivykiai turi prasme, yra i gera ir panasiai. Bet negi Tu sugebi (ar is viso manai, kad to verta siekti?) ziureti ramiai ir su dziaugsmu i artimo kancia, arba kad ir mirtis artimojo, na gerai, protu as zinau, kad tai perejimas, bet negi gali neskaudeti? Ir negi tos stereotipiskai vadinamos "neigiamos" emocijos yra niekam nereikalingos? Gal liudesys yra signalas, kad reikia kazka keisti? O jei nuneiginesi ji ir dirbtinai zadinsi dziugesi, praziopsosi pvarbius dalykus gyevnime? Gyventi vien dziaugsmu neimanoma. Arba tai yra gynyba ir nepriemimas nieko, kas skaudu. Ka gali ar galetu Anastasija yra viena, bet manau, kad tai labai ir labai ilgas kelias. Ir skausmingas.

Olga
Pranešimai: 145
Užsiregistravo: Šeš 02 22, 2003, 14:26
Miestas: Vilnius

Standartinė Olga » Pir 03 08, 2004, 20:06

Dina rašė:Bet nemanau, kad galima ignoruoti kitus jausmus - liudesi, pykti, kalte, baime, skausma. Nebent esi pasiekus Budos busena ir sugebi i viska reaguot ramiai. Protu, aisku, suvokiama, kad isiskyrimai, artimuju mirtys ir visi kiti ivykiai turi prasme, yra i gera ir panasiai. Bet negi Tu sugebi (ar is viso manai, kad to verta siekti?) ziureti ramiai ir su dziaugsmu i artimo kancia, arba kad ir mirtis artimojo, na gerai, protu as zinau, kad tai perejimas, bet negi gali neskaudeti? Ir negi tos stereotipiskai vadinamos "neigiamos" emocijos yra niekam nereikalingos? Gal liudesys yra signalas, kad reikia kazka keisti? O jei nuneiginesi ji ir dirbtinai zadinsi dziugesi, praziopsosi pvarbius dalykus gyevnime? Gyventi vien dziaugsmu neimanoma. Arba tai yra gynyba ir nepriemimas nieko, kas skaudu. Ka gali ar galetu Anastasija yra viena, bet manau, kad tai labai ir labai ilgas kelias. Ir skausmingas.
Absurdas!!!!
Ka praziopsosi? Liudesys ir yra signalas to, kad nera dziaugsmo.
Gyventi vien dziaugsmu imanoma ir netgi reikia!

Man neskauda, kai matau kad artimas zmogus kencia, nes kancia isvalo.
Ir mirtis - tai palaima tam zmogui, kuris mire. Nes jo siela taip pasirinko, reiskia ji jau nebegalejo kenteti ir jai reikia poilsio.

O tokiom savo mintim tu ta kelia tik prailgini. :cry:

vyrenijus
Pranešimai: 7
Užsiregistravo: Pir 06 23, 2003, 23:34
Miestas: Vilnius

Agnė šaunuolė

Standartinė vyrenijus » Pir 03 08, 2004, 20:18

Matau, kaip Agnė eina gatve ir šypsosi. Žmonės atsisuka pažiūrėti, gal ji juokiasi iš jų :lol: ?
Pritariu Agnės optimizmui bei džiaugsmui. Manau, kad reikia tiesiog priimti ir liūdesį, ir džiaugsmą. Juoktis ištisai, o ypač iš savo silpnybių.

Mindaugas
Pranešimai: 1311
Užsiregistravo: Pen 09 27, 2002, 23:01

Standartinė Mindaugas » Pir 03 08, 2004, 20:50

Dina rašė: Gyventi vien dziaugsmu neimanoma. Arba tai yra gynyba ir nepriemimas nieko, kas skaudu. Ka gali ar galetu Anastasija yra viena, bet manau, kad tai labai ir labai ilgas kelias. Ir skausmingas.
Kartais tikrai sunku džiaugtis atvirai, bet Agnę ir kitus džiaugsmingus žmones palaikau 100% :!: Kolkas prisijungti aš negaliu..

Olga
Pranešimai: 145
Užsiregistravo: Šeš 02 22, 2003, 14:26
Miestas: Vilnius

Standartinė Olga » Pir 03 08, 2004, 21:21

Ziurekit ka radau:
СОЧУВСТВИЕ- очень низкий уровень реагирования на чужую неудачу, когда вместо того, чтобы помочь, решить проблему, улучшить жизнь, вы сами расстраиваиваетесь, огорчаетесь и нуждаетесь в помощи. Как ценность - капкан для людей, не отличающихся разумностью и силой духа.

Dina
Pranešimai: 311
Užsiregistravo: Sek 02 08, 2004, 21:30

Standartinė Dina » Pir 03 08, 2004, 21:37

Olga,galbut esi ir teisi. Taciau nemanau, kad daug zmoniu sugebetu neliudeti/nekenteti, kai artimo netenka. Gal sprendziu pagal save (visi mes taip). Galbut Tu sugebi, gal dar kai kas, bet tikrai ne daugelis. Na, netikiu ir tiek, kad jei mirtu Tavo mama ar vaikutis, sugebetum jausti tik dziaugsma.

Kipshas
Pranešimai: 788
Užsiregistravo: Pir 06 23, 2003, 9:39

Standartinė Kipshas » Ant 03 09, 2004, 9:45

Olga,
UZUOJAUTA yra tiesiog moralinis zmogaus palaikymas
bet va GAILESTIS yra nukreiptas pries zmogu. gailetis neikada del nieko neverta ir juo labaiu jausti gailesti kitam.
Uzjautei, nusiemei kepure, vel uzsidejai ir eini toliau - tas zmogus lygiai toks pat kaip ir tu, jei jis teisingai panores jis isikapstys ir net tave aplenks kelyje i Dieva.
Buvau as angelelis, ka gi man daryt
Be sparnu likau

Agnė
Pranešimai: 402
Užsiregistravo: Tre 02 19, 2003, 13:17

Standartinė Agnė » Ant 03 09, 2004, 10:45

Jau užmiršau šaltinį, bet tai tas pasakojimas, kuris kadaise man padėjo šiek tiek kitaip pasižiūrėti į liūdesį.

Arė žmogus dirvą. Netikėtai arklys kluptelėjo ir nudvėsė. Kadangi tai buvo vienintelis žmogaus arklys, kaimiečiai jo gailėjo ir kalbėjo:
- Tai nepasisekė žmogeliui. Turėjo vienintelį arklį, o tas ėmė ir nudvėsė. Su kuo dabar jis ars dirvą?
O žmogus į tai:
- Pagyvensim, pamatysim.
Kaimiečiai apgailėjo, po kiek laiko nusprendė susimesti pinigų ir nupirkti žmogui kitą arklį. Kaip tarė, taip padarė. Ir dabar kitaip kalbėjo:
- Kaip jam pasisekė. Čia arklys krito, o čia naują netikėtai gavo. Tikras laimės kūdikis.
O žmogus į tai:
- Pagyvensim, pamatysim.
Po kiek laiko dovanotasis arklys pabėgo. Dabar kaimiečiai vėl šnekėjo:
-Na, šį žmogelį vienos nelaimės persekioja – čia vienintelis arklys krito, čia dovanotasis pabėgo...
O žmogus į tai:
- Pagyvensim, pamatysim.
Neilgai trukus pabėgęs arklys sugrįžo ir dar bandą laukinių arklių parsivedė. Kaimiečiai netruko pakomentuoti įvykį:
- Kaip jam pasisekė. Štai arklį dovanojom, o štai šis jam visą būrį arklių privedė. Tikras laimės kūdikis.
O žmogus į tai:
- Pagyvensim, pamatysim.
Kartą žmogaus sūnus bandydamas prajodinėti vieną iš naujai parvestų arklių, smarkiai nuo jo krito ir susilaužė koją. Kaimiečiai vėl aptarinėja:
- Na, ir iš kur toks nelaimėlis atsirado. Tai arklys krenta, tai dovanotasis pabėga, tai laukinių arklių būrį parveda. Geriau visai be arklių gyventi, o tai, žiūrėk, dar sūnus šlubiu visam gyvenimui liks...
O žmogus į tai:
- Pagyvensim, pamatysim.
Kitą dieną į kaimą atėjo kareivių būrys rinkti rekrūtų į kariuomenę. Žmogaus sūnaus su sulūžusia koja nepaėmė. Ir vėl kaimas šnekėjo, o žmogus į tai:
- Pagyvensim, pamatysim.

Marius
Pranešimai: 31
Užsiregistravo: Ket 07 10, 2003, 16:55
Miestas: Klaipėda

Standartinė Marius » Ant 03 09, 2004, 12:11

:lol: :lol:
tikrai , pagyvensim-pamatysim.
:h:

Agnė
Pranešimai: 402
Užsiregistravo: Tre 02 19, 2003, 13:17

Standartinė Agnė » Ant 03 09, 2004, 14:18

Dėl artimo mirties. Tai labai didelė nelaimė. Dar būna neišgydomos ligos, invalidumas...

Duok, Dieve, kantrybės, iškęsti tai, ko negaliu pakeisti,
Duok, Dieve, stiprybės, pakeisti tai, ką galiu,
Duok, Dieve, išminties visada skirti baltą nuo juodo.

Man labai artimas žmogus serga labai sunkia progresuojančia liga. I grupės invalidumas. Nebeklauso nei rankos, nei kojos... Nei vaistų, nei gydymo, tik stebuklo viltis.

Einu gyvenimu kaip gruodu,
Nors ir sunku – nepasiduodu...

Bendraujant su šiuo žmogumi negirdžiu verkšlenimų ir dejonių. Priešingai - įgaunu stiprybės ir optimizmo. O liūdintiems norisi pasakyti: “Jūs net neįsivaizduojate, kokie jūs laimingi, nes neturite su kuo lygintis”.
Paskutinį kartą redagavo Agnė Ant 03 09, 2004, 15:47, redaguota 1 kartą(us).

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Ant 03 09, 2004, 15:14

Zinai, Agne, ir as visalaik, kad ir kas benutiktu, stengiuosi neprarasti vilties ir pozityvaus nusiteikimo, mano megstamiausia "maldele" yra sena anglu patarle: "teach me laughter, save my soul" (ismokyk mane juoktis - isgelbek mano siela :lol:), net viena bureja is delno perskaite, kad gimiau pesimiste, o pati savo jegom pasidariau optimiste, bet visiskai pritariu Dinai, kad negalima visalaik vaikscioti su dirbtine sypsena, nes tikras zmogus, o ne apsimetelis, yra ivairialypis ir negali but vien dziugus, ar vien nusimines. Galbut tu nepatyrei gyvenime sukrecianciu dalyku, duobiu, is kuriu reikia kapstytis nagais ir ragais sukandus dantis (gink dieve, nepamanyk, kad as tau to linkiu). Visad zavejausi zmonemis, savo jegomis islipusiais is giliausiu duobiu ir dar net nemazai nuveikusiais. Va, kai mane forume kas nors puola, pakyla nuotaika ir apima azartas atsikirtinet :P, o perskaicius tavo cituojamos Loretos eilerasti, as vakar visa vakara verkiau (nors labai pykau ant saves uz tai :x), bet kad ir kaip keista, bet palengvejo...
Na, o dziausmo ir geros nuotaikos ir as jums visiems linkiu, nes ne uz kalnu jau pavasaris :D

Agnė
Pranešimai: 402
Užsiregistravo: Tre 02 19, 2003, 13:17

Standartinė Agnė » Ant 03 09, 2004, 16:51

Darja rašo:”negalima visalaik vaikscioti su dirbtine sypsena, nes tikras zmogus, o ne apsimetelis...”

Apsimetėliams Durnelių kampelio nereikia. Jį įsteigiau tiems, kurie stengiasi sąmoningai palaikyti džiugsmingą būseną (o ne kaukę). O kad manęs veidmainiškumu neapkaltintų, stengsiuosi šypsotis ausimis.

Darja rašo:”Galbut tu nepatyrei gyvenime sukrecianciu dalyku, duobiu, is kuriu reikia kapstytis nagais ir ragais sukandus dantis”

Galbūt... Kartais ir savam spuogui išspausti reikia ir nagus pagaląsti, ir dantis sukąsti Ir tai, žinoma, žymiai skaudžiau nei svetimos kojos lūžis (taikau ir sau).

Be to... Jūsų teisė ir pasirinkimas – liūdėti, ar ne. O Durnelių kampely, aš noriu būti tokia, kokia noriu būti. Gal tai ir kvaila, nepriimtina, neįprasta. Daug kas normaliam pasauliui, atrodo kvaila (kad ir hektaro idėja). Bet tam ir “Durnelių kampelis”.

O kadangi aš čia imu pretenduoti į anekdotų karalienės postą, tai dar vienas anekdotas apie gyvenimiškų situacijų reliatyvumą:

Atėjo žmogelis pas kunigėlį ir dejuoja:
-Vai, vai, kaip sunku gyventi. Trobelė maža, vaikų daug. Triukšmas, alasas. Nėra ramybės nei ryte, nei vakare. Ne gyvenimas, o pragaras.
Kunigėlis:
-Ar turi karvę?
Žmogelis:
-Turiu.
Kunigėlis:
-Įsivesk į trobą.

Po mėnesio.
Kunigėlis:
-Na, kaip sekasi?
Žmogelis:
-Visai prastai. Žmona barasi, vaikai triukšmauja, karvė baubia. Baigiu išprotėti.
Kunigėlis:
-Ar turi paršelį?
Žmogelis:
-Turiu.
Kunigėlis:
-Įsivesk į trobą.

Dar po mėnesio.
Kunigėlis:
-Na, kaip sekasi?
Žmogelis:
-Visai prastai. Žmona barasi, vaikai triukšmauja, karvė baubia, paršelis žviegia... Nebežinau kaip gyventi.
Kunigėlis:
-Ar turi gaidį su vištomis?
Žmogelis:
-Turiu.
Kunigėlis:
-Įsivesk į trobą.

Dar po mėnesiuko.
Kunigėlis:
-Na, kaip sekasi?
Žmogelis:
-Visiškai blogai. Žmona barasi, vaikai triukšmauja, karvė baubia, paršelis žviegia, gaidys su vištomis... Argi čia gyvenimas?
Kunigėlis:
-Išvesk karvę į tvartą.

Po savaitės.
Kunigėlis:
-Na, kaip sekasi?
Žmogelis:
-Rojus.

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Ant 03 09, 2004, 17:08

Cia, Agne, tas anekdotas apie zydeli ejusi pas rabina patarimo, bet kakoj skirtum :wink:, as ji prisiminiau ir puikiai pritaikiau, kai namo parsivedziau tokia suvargusia zmoniu ismesta kale, tai kol atgaivinau ir suradau seimininkus, gyvenom keturiese vienam kambary, nes mama i savo jokiu gyviu neisileido: mano Lese, katinas Peckius, ana kalyte ir as - kamputy :lol: Va, tai stogelis tikrai pradejo vaziuot, o mama vis bumbedavo, kad ir katino su sunim per daug, o cia... Tai kai atidavem, pasirode, kad baisiai daug vietos namie ir gyventoju taip mazai (net mamai :lol:) Sventa teisybe :!:
Va, o kas darosi musu kipshiukui, kad apie kelia i dievuli eme sneketi - matyt orai keisis, pavasaris ateis :wink: :lol:

Žvaigždukas
Pranešimai: 378
Užsiregistravo: Ant 02 18, 2003, 23:13

Standartinė Žvaigždukas » Tre 03 10, 2004, 0:44

Na, noriu pasakyti, kad tema NEREALI.
color]
Paskutinį kartą redagavo Žvaigždukas Tre 12 28, 2005, 0:08, redaguota 1 kartą(us).

Agnė
Pranešimai: 402
Užsiregistravo: Tre 02 19, 2003, 13:17

Standartinė Agnė » Tre 03 10, 2004, 11:22

Aušrinė rašo:”... tema NEREALI”
Na, kaip pažiūrėsi. Aš manau, kad reali, nes ir anekdotų, ir pasvarstymų, net diskusiją joje gali rasti. Ar tai nerealu? Galima sakyti, kad ir pats gyvenimas nerealus. Arba – liūdesys nerealus. Čia tai man patinka.

Olga rašo:”Absurdas!!!!
Ka praziopsosi? Liudesys ir yra signalas to, kad nera dziaugsmo.
Gyventi vien dziaugsmu imanoma ir netgi reikia!”
Pilnai su tavimi sutinku, bet kaip durnelė jaučiu didžiausią priešiškumą žodžiui “reikia”. Nieko nereikia, ko žmogus nenori ar dar nepasiruošęs priimti. Piršimas savo nuomonės prilygsta kėsinimuisi į kito žmogaus laisvę manyti savaip, net tuo atveju, jeigu tas “savaip manymas” yra visuomenės sąmoningai suformuotas.

O įsivaizduokim situaciją, kai 130 m. propromočiutė išgirsta savo mamytės, kuriai 150 m., ketinimą “išeiti”. Ar daug būtų liūdesio? Jau girdžiu Aušrinės komentarą, kad tai nerealu. Bet tuo pačiu noriu paklausti, o iš kur tu žinai, kad nerealu. Kas tau taip sakė? Visuomeniškai priimta, kad 90 m. žmogus - jau senis. Gali padaryti bandymą-apklausą, kiek metų žmonės norėtų gyventi. O tai juk grupinė mintis, kuri kuria realų pasaulį. Jei visuomenės individų vidutinis amžius būtų 200 m., tai tikrai būtų gėda numirti jaunesniu nei 150 m.

bute
Pranešimai: 72
Užsiregistravo: Ant 02 04, 2003, 14:46
Miestas: Taurage
Susisiekti:

Standartinė bute » Tre 03 10, 2004, 12:34

Keliavo kartą du angelai, vienas vyresnis, o kitas dar jaunas.
Bekeliaujant sutemo, tad angelai paprašė nakvynės pas vienus žmones. Šeimininkai pasitaikė nelabai svetingi ir nuvedė angelus į drėgną rūsį pernakvoti. Besiruošiant miegoti vyresnysis angelas pamatė sienoje išgriuvusią skylę ir užtaisė ją.
Išaušus rytui, angelai padėkojo šeimininkams ir traukė toliau...
Sekantį vakarą angelai ir vėl pasiprašė nakvynės. Šį kartą jie buvo pavalgydinti ir šiltai apnakvydinti, nors šeimininkai ir buvo biedni, bet pasidalino ką turėjo geriausia.
Ryte angelai rado šeimininkus nuliūdusius, nes tą naktį jų paskutinė karvė nudvėsė.
Bekeliaujant toliau jaunesnysis angelas ir klausia:
- Kodėl Tu leidai, kad šitai įvyktų? Gobšiems žmonėms net sieną užtaisei, o pas vargšus leidai, kad paskutinio pragyvenimo šaltinio nebeliktų.
Kitas angelas atsakė:
- Pas pirmuosius žmones pastebėjau, kad sienoje buvo paslėptas auksas, todėl padariau taip, kad jie nerastų. O pas antruosius naktį buvo atėjusi giltinė ir norėjo šeimininką pasiimti, bet aš atidaviau vietoj šeimininko jo karvę.... atsimink...nevisada yra taip kaip gali atrodyti...

Agnė
Pranešimai: 402
Užsiregistravo: Tre 02 19, 2003, 13:17

Standartinė Agnė » Tre 03 10, 2004, 12:48

Ačiū, Bute, už palaikymą. Pildosi Durnelių aukso fondas.

O aš pratęsiu...
Dina rašo:”Taciau nemanau, kad daug zmoniu sugebetu neliudeti/nekenteti, kai artimo netenka. Gal sprendziu pagal save (visi mes taip).”
Ne, Dina, tu sprendi ne tik pagal save. Savo požiūriu tu atspindi normalią visuomeninę nuomonę.
Bet man, durnelei, galima viską versti aukštyn kojom, todėl taip ir padarysiu. Sakykim, kad tu nusprendei (arba, normaliai kalbant, atėjo laikas) “išeiti”. Ar tu norėtum, kad tau artimiausi žmonės dėl to kentėtų ir liūdėtų. Mano supratimu, joks mylintis žmogus nenori, kad jam brangūs žmonės kentėtų. Todėl darau prielaidą, kad tu to nenorėtum.

Pratęsiu šiek tiek vėliau, bet šiuo metu kilo tokia linksma mintis. Įsivaizduoju, kaip miręs žmogus stebi laidotuves ir vertina:”Puiku, ašarų normaliai, karstas brangus- gerai, vainikų/gėlių marios – puiku, o štai per Jono laidotuves naudojo vaškines žvakes, o man -paprastas, bet štai dėl giedorių pasistengė – 12-puikus skaičius, ir orkestras profesionalų, o ne kokių mėgėjų. Neblogai, neblogai. Na, dar neužmirškit antkapėlį normalų, tai galėsiu ramiai ilsėtis.

Jei šis vaizdelis jums atrodo absurdas, galim tęsti.

Jei aš nenorėčiau, kad, man mirus, artimieji liūdėtų, tai gal ir mirę man brangūs žmonės nenorėtų, kad aš graužčiausi. Toliau mano logika veda, kad neliūdėjimas mirusiųjų yra normalus (nemėgstu šio žodžio, bet nerandu atitikmens) dalykas. O, gal, tada liūdėjimas yra nenormalus dalykas? Ir kas išgalvojo liūdėjimą? Gal liūdime ne mirusiųjų, o savęs? Tai gal liūdesys- mano egoizmo pasireiškimas?

jasmin
Pranešimai: 653
Užsiregistravo: Ket 05 22, 2003, 17:17

Standartinė jasmin » Tre 03 10, 2004, 13:32

Jau girdžiu Aušrinės komentarą, kad tai nerealu.

:P Agne, tu ne taip supratai pasakymą, kad tema nereali. Nereali - tai reiškia labai gera (maždaug). Čia komplimentas toks. Nereikia suprast tiesiogiai :wink:

Skelbti atsakymą