Ant statinės Erelickas

[Erelickas]

Nežinojau

Kad gimsiu net ir aš to nežinojau,
nesakė niekas, laikraščiai nerašė.
Nebuvo tvano, neminėjo Nojaus –
bet baigėsi kažkam kantrybės lašas.

Mane išspjovė – bombą branduolinę
lietuvė kamikadzė, kaimo deivė.
Kai vyrai daužėsi pilnom stiklinėm,
bobutės pilstė purvą ant praeivių:

gandrai tik neša, o išnešt pamiršta!
Gal senmergės jau rūtų derlių pjauna?
Paklausė jos. Neatsakiau tik pirštą
čiulpiau ir traukiau tėviškę pro žiaunas.

Miglon bridau nusimazgoti kojų.
Smalsumas man ne kartą šluostė nosį.
Kad jau gimiau ir pats dar nežinojau,
matyt, jau niekad ir nesužinosiu.

[Erelickas]

Verlibras

Man sako: čia menas, o menas – verlibras.
Mintis čia laisva, į sūkurį grūdas.
Geriau jau rimuosiu prie Turkijos Kiprą.
Paskęsiu – išplauksiu? Neskęsta tik š...,

neskęsta lentynos knygynų, net balta
nuo posmų baltųjų man vidurius pučia.
Geriau surimuosiu kreida ant asfalto
ir baltą paliksiu tarp posmų eilučių.

Kai žirgas baltasis į smegenis tranko
verlibrą, vermutą, verbų vernizažą.
Iššauna ant lapo žodžius iš patrankos:
gerai, jei tik eilių, gerai, jei tik mažą,

išspjauna poetas ir pats nesupranta,
ką dar jis galėtų kvailiau padaryti.
Kol tie baltaeiliai ieškos saulėj kranto,
guldysiu aš Rimui į ritmą Marytę.

[Agnė]

Ir tu patikėjai, kai sakė –čia menas?
Bet balta prie balto nevirto į pliusą?
O kuinas sparnuotas užstrigęs vis stena,
Kad eilius be rimo kaip vyras beūsis?

Bet būna, kad sąskambis, mielas ir tyras -
Nors tu ir neklausi,va, taip pasakysiu, -
Apipila skaitantį pamazgų tyrais.
…geriau nemokėčiau iš viso skaityti.

[Erelickas]

Vijokliais apaugęs

Mano namas vijokliais apaugęs.
Ir mane iš namų jau išvijo,
bet vilioja tas tėviškės raugas –
vis geriau nei usnynė uošvijoj.
Ir geriau nei „Usnynėj“ Tilvyčio -
pats rugių nežydėjimo metas.
Akimis ašarotom išlyčiau,
jei pritvinkčiau danguj. Bet aš retas,
nors vijokliais apaugęs, benamis.
Na, tai kas, kad trobelė medinė.
Pro usnis skverbias beržas ir šlama -
nešlamėjo taip nieks piniginėj.
Joj voratinkliai draikos be vėjo.
Ir kokiais aš keliais bekeliaučiau.
Mano kelias vijokliais išėjo.
Ir aš pats sulipdytas iš skiaučių,
lupto beržo, lietuviško beržo.
Aš be dalgio, net Širvio neskaitęs.
Mano kiaulpienių mergos nemelžia
ir aš pats tik šiek tiek jaunikaitis,
pasiklydęs kažkur pas Avyžių,
nukryžiavęs kelius be Piloto.
Aš prie galo, į pradžią negrįžęs,
be grandinės – galiu išsiloti,
išsikaukti į dangų, į žemę,
į akis pakaruoklių, ant nieko.
Iškerosiu vijokliais – lai semia,
tarp eilučių lai nieko nelieka.

[darja]

Ir tu patikėjai, kai sakė –čia menas?
Bet balta prie balto nevirto į pliusą?
O kuinas sparnuotas užstrigęs vis stena,
Kad eilius be rimo kaip vyras beūsis?

Bet būna, kad sąskambis, mielas ir tyras -
Nors tu ir neklausi,va, taip pasakysiu, -
Apipila skaitantį pamazgų tyrais.
…geriau nemokėčiau iš viso skaityti.

...taigi, Agnyte, ir neskaityk, kad tep nervina - nieks juk neliepia...

[Erelickas]

Aš - muitininkas

Įbridę akmenys į brastą dega.
Užsidegė gerklė, o muitinė tuščia.
Brendu į upę praskalauti regą –
čia Lietuva ir lietūs protą tirpdo čia.

Be mokesčių birželį upė neša.
Prasižergiu, praleidžiu kyšį į marias.
Lyg tiltas stoviu – Nemunas toks mažas
tarp mano kojų kasosi baltas bures.

Kaip muitininkas čiupinėju liepą -
smagi, puošni, turbūt, prekiaus vėliau žiedais.
Rugpjūtis vejasi, net išsišiepęs,
bet aš kitoks, neimsiu zlotais, kaip kadais!

Mirkstu – tokia jau šuniška tarnyba:
neleisiu spalio - lapkritis mane pagaus.
Į vyriškumą gruodis įsignybęs,
o aš griebiuos už snaigės iš dangaus.

Pro tarpkojį visi šventieji tilpo,
Karaliai trys žadėjo man danguj žemes.
Kai Nemunas atplukdė kaklui skirtą kilpą,
mane iš muitinės išsivedė ES.

[Erelickas]

Į miestą rytą eina

Žibintai užspringę, o prieky – tik raistas,
tik gatvių kolonos, iš miesto išvytos.
Į smegenis rangos šaligatvių pleistras
ir girto šlavėjo išbudintas rytas:
į šluotą – po skausmą, į skausmą – po žmogų,
iš nieko sutvertą, iš dulkių nukaltą.
Ant grindinio rytas naktim užsimoka,
nors meilės nebuvo ir niekam nešalta,
išlipti iš lovos į brėkštančią lygtį,
ir spręsti kavos nevirtos teoremą.
Reikės vėl save gatvių filtrui palikti:
kaip žmoniškai žema, miesčioniškai žema
ant žemės nužengti iš rytmečio tirščių
į skystą neono vitrinų reklamą.
Jei kirvį turėčiau, tai rytą nukirsčiau,
klausyčiaus aš beržo - lai šluotomis šlama,
mane suskaičiuoja, dar prideda lopšį.
Bijau aš į šluojamą miestą nukristi,
kur grindinio scenoj skubėjimą lošia,
kur dulkės - žiūrovai, kur dulkės – artistai,
nespėja gyventi, numirti nespėja.
Mieguistom, raudonom akutėmis kuojos
žvynų nepalieka brastoj ant alėjos -
į niekur šlavėjai gyvenimą šluoja.

[darja]

[Erelickas]

Ir pabundu šiek tiek

Karpau aš sapną – lova jau pavargo.
Ir pabundu šiek tiek: gal taip, gal ne.
Prie lovos nėr sargybinių, net sargo.
Negali būti šitaip net sapne.

Sargiukas amsi: „Taip negali būti!”.
Šekspyrą buvo skaitęs pernai jis.
Kai gult ėjau, dar šlaistėsi rugpjūtis.
Kai pabudau – jau lapkričio naktis.

Už lango klevo lapai auksu grojo.
Čia Lietuva? Ar lietūs lyja čia?
Atsiliepė iš lovos hemorojus:
„Čia aš su tavimi dienom, nakčia!

Aš tavo Viešpats viešas, sargo sargas,
pabudusi žinia ir nežinia”.
Pavargo sapnas – tapo marga, marga.
Ir pabudau ne viens: gal taip, gal ne.

[Vilmute]

Pabudome galbut kartu abu,
Bet kas is to, tu ten, as cia.
Ir vandens stiklo nera kas paduodas,
Nebent kaimynai, kai pasibeldi is kojos.

Gal buvo taip, gal ne,
Bet sapnuose tave regejau.
Gatve ejai, o as vijausi,
Taciau sustoti nenorejai.

Tiktai zingsnius skaiciuodamas vis suburbedavai,
,,Ateisu, lauk, tiktai palauk...
Stai vasara ates, ir as ateisiu, tada pasauk,
Dabar namo, dabar namo keliauk...keliauki...''

Pabudome galbut kartu abu
Bet kas is to, tu ten ,as cia....

[Erelickas]

Pasakos baigiasi

Mano pasakos baigiasi niekad
ir nesyk dar laimingai gyvena.
Trečias brolis be kryžkelės lieka,
o princesė ant skersvėjų menės.

Pelenuos – nėr Pelenės, nėr aukso,
neužmiega gražuolė – nėr grožio.
Man – gražu ir gražiau nebelauksiu:
jau liežuvį ties talija drožia.

Drožia pypkę anas ant kelmelio,
nes velnienė ragus jam įstatė.
O tarpuragy pasakos velias,
kerta kelią pajuodusios katės.

Verkia katinas, verkia į batą:
antras batas išėjo į mišką.
Pamatau, ko buvau dar nematęs,
ir į ašaras akys ištiška.

Mano raganos ragina klysti,
nusidėti ir tašką padėti.
Pasodinęs ant šluotos vaikystę,
aš apsižergiu tėviškės klėtį.

Lyg trobelę, lyg vištą, jos koją.
Akmeny pėdos grimzta ir lieka.
Plyšta sapnas – mane paaukoja.
Mano pasakos baigiasi niekad.

[Vilmute]

Pasiklystu tarp žodžių, tačiau ne miške
Ten žirgas eikliausias visad neša mane
Pasiklystu sapnuos, kartais laike
Bet niekad Mylimojo širdyje

Ten takelių daugybę ir visi jie savi
Baravykų pridygę rauk jei sveikatos turi
Uogų pilni krūmynai, jei netigi gali prisirinkt
Samanelės po eglėm- minkšti patalai
O po krūmais pyragai, tau iškepti

Pasiklystu tarp žodžių, bet visai nesvarbu
Kam kankintis, jei turtų tiek aš turiu.
Ir kažkas turi pasakas kurios niekad nesibaig
Tai svarbiausia, ponai, ponios, panelės ir baravykai

[Erelickas]

Aš ne arklys

Aš ne arklys – ko baidos žmonės?
Nesiūlykit man avižų.
Dangus sunkus - ne mano skonio,
gyvenimą aplink vežu.
Aplink – greičiau, tiesiog – arčiau.
Užarsiu pėdsakus į rūką.
Jei nenorėjau – nemačiau,
kitiems be noro oro trūko.
Netrūko trūkumų ir pykčio,
bet neskendau dugne tulžies.
Aš greitai greitkely išnykčiau,
tik pasakyk: „kodėl mušies?“.
Praleisk praeiti jūros mūšą,
iš visko bus mažytis „piš“.
Kai aš į avižas nulūšiu,
išeisi tu, išeisi iš,
iš metų, klūpančių šešėly.
Tai eik, jei jau apsivalei.
Išjos geručiai, liks pašėlę
begalviai raiteliai, arkliai.
Dangus net pasisvert vėluoja.
Kainuoju aš, dar vis brangus.
Užsikasu į dulkes Trojoj,
nes baidos Žemėje žmogus.
Kasu be Šlymano save,
be karo, maro, be kastuvo.
Paženklinu kaktas rieve,
kad nesakytų, jog manęs nebuvo.
Prie avižų, rugių bedugnės,
Selindžerio laike, erdvėj,
kanopomis šešėliai būgnys
ir žvengiančioj padangėj vės.

[Erelickas]

Slidu

Šaligatvius ir vėl lakuoja keptas ledas.
Slidu krūtinėje, po kojomis slidu.
Pasiima už sielos ir pargriauti vedas.
Skaičiuot jausmais nemoku: nulis, vienas, du

apsidalinam skeldėjančio kovo auksu.
Praslystame pro laikmetį griūties klaida.
Kai ledas tirps, kai mes į kitą krantą plauksim,
šaligatviai išeis, paliks ir kas tada

pusny vatos šaltos išvirs trinties arbatą?
Kas žemės trauką pagal Niutoną įdiegs?
Atsakymo ant ledo nėr, sniegus iškratom.
Nebus kaltų, neatsakys ir vėl čia nieks

už nieką. Pietūs iškeliauja vėl į šiaurę.
O mes praslystame kreive ir ašimi
į ledo tirpsnį amžiną, į laiką kiaurą.
Slidu krūtinėje, po kojom nerami

nespėjanti gyvent nuo vakar ledo saulė.
Paspirkime. Tegul ji čiuožia – bus gražu!
Kur trintys gręžia varveklius tuščioj makaulėj,
ten varva kovas mums sidabro miražu.

[Erelickas]

Nubėgsiu

Atbėga upė ir tolyn nubėga.
Nesuprantu, ar skolos vejasi?
Galėtų duot ji man nors arklio jėgą
ar mažą kibirkštį akelėse.

Ko tiltas netelpa ant vieno kranto?
Nuo kelio bėga? Ko šakojasi?
Dairaus aplink – manęs čia nesupranta.
Dairaus aukštyn, o žvilgsnis – kojose.

Ir pasileidžiu bėgt gilyn į žemę.
Kas vejasi? Ne mano reikalas!
Turiu aš atidirbt – mane ji remia.
Aš žemės dėsnių jau neveikiamas.

[darja]

[Edomas]

[Aš žemės dėsnių jau neveikiamas.[/quote]

žiūrėkit klasikas jau virš bačkos pakilo,
ir žemė jo įveikti nebegali,
kai viskas laikina, kai milijonas ten arba atgal
keistas traukos jėgas pakeičia
neįveikiamas paukštis amžinatvėj beldžiasi.

jam skolos baigėsi ir tiltas kaip koks šakumas
gal intymus gyvenimas nutolo, nebsimato?

[Vilmute]

Dangus šįryt degė- nesudegė
Ir Ačiū jam- išlaikė išbandymus
Ne taip kaip mano širdis- plaštakė
Užmerkus akis į žvakės liepsną puolė...

Sudegti iš meilės- geriau nei iš skausmo
Pražūti iš meilės - geriau anei keršto
Bet kur Tu bebūtum skauduolės
Kaip alkanos širšės prie medaus pripuola...

Duok ranką, keleivi...
Gali į akis nežiūrėti- jau laiko nebėr ,kad žvalgytis
Eiva..eiva susitikti...kur laumės gražuolės
Kur ežeras gilus...kur akys bedugnės...

Ranką ištiesk- tvirtai ją suspausiu
Tikėk nepaleisiu jei klupsi ir klysi
Tą vakarą pirmą galbūt apsiriksi
Bet antrą ir trečią...draugą išvysi...

Sudegti iš meilės- geriau nei iš skausmo
Nors ugnis išvalo ir vieną ir kitą
Nuskaistinkim esatį, būkime sesės ir broliai
Duok ranką keleivi....ta pačia kryptimi einame...

[Erelickas]

Žinau, kad nežinau

Jau žinau, kad geriau nežinoti.
Juk ne vienas dar gyvas nupliko.
Smegenėlės man loja į plotį:
nuvarau jas lyg pultų skalikai,

išbadėję, mėnulį išlakę.
Ir į ilgį dar kaktą paniežti.
Bus šakutės tuoj man, o gal šakės.
Užsimerkiu, regiu juodą viešnią:

į žinojimą dalgį galanda.
Galvoje – atminties šienapjūtė
ant kaktos išprotauja dar randą.
Atsimerkiu, nes noriu pabūti

dalyviu smegenim neravėtom.
Pro mane pravažiavo jau stotys.
Išlipau aš anksčiau – su poetais,
nes žinojau: geriau nežinoti.

[Vilmute]

JEI ŽINAI

Jei žinai, kad geriau nežinoti
Ir užmerkus akis pasirodo juoda Ji
Uždainuok ilgesingai, nusijuok iš širdies
Gal kvatokis...

Kai sunkumai Kaip milžino akmenys
Nei pajudint , pakelt ar nuritinti
Mintis, protą, jausmus ,o labiausiai kūną
Paslegia kaip raugintus kopūstus rudenį

Aš norėčiau ne vien tik klausytis
Bet išgirsti ką kalbą širdis Tavo
Ir ant kalno palipusi šauksiu
Į žemę stebuklų kviesiu savąją

Tu ateik, čia Šaltinis Gyvybės
Aitros upėj slaptingojoj kojas imerksi
Ji nuplaus viską netinkamo
Atgaivins ir stiprybės pripildys

******************************
Devyngyslis Stebuklo Šaltinis...
Aitra...
Surasi savo akmenį...
Laiminga pabaiga...

*****************************
Tverai<---->Lopaičiai